Fuerteventuros sala | All about Winds and Oceans

rococo stories

Laikas Lietuvoje siaučia kaip vėjas Fuerteventūros saloj ir jau visas mėnuo kaip mūsų kelionė į smėlynus prie Afrikos krantų pavirto mažu, cukriniu prisiminimu. Kai pagalvoji – tai kelionės –  tuo jos ir velniškos, kad prasibastęs po pasaulį, grįžti namo ir nieko tarsi nė nebūta. Ir gyvenimas toliau teka savo keliais, ir tu pamatęs daug ką supranti, kad vistiek esi tas pats. Na tik kartais, stebuklingi dalykai nutinka ir tada niekas jau nebebūna taip pat. Bet kol kas, aš ne apie tai :)

rococo stories

Fuerteventūroje niekada neapleidžia jausmas, kad žemė liko kažkur toli. Ne vien dėl to, kad kur pasisuksi matysi vandenyno paveiksliuką ir net ne dėl to, kad žemė čia ne žemė, o greičiau nesibaigiantys vieniši akmens ir lavos laukai… žemė čia toli todėl, kad žemyno žmogui vientisumo jausmas toks stiprus, kad nutrūkęs saloje, tiesiog tvinksi ties smilkiniais.

Fuerteventuros sala – tikras dykumos, vėjų ir vandenynų vaikas. Nusileidus lėktuvu oro uoste geriau tvirtai įsikibti į ką tvirto, kai vos už 100 metrų nuo nusileidimo tako esantis vandenynas pasiūs vėjo apkabinimą tiesiai tau į glėbį. Apie vėjus verta pagalvoti iš anksto: kraunant lagaminą, einant į paplūdimį ir sugalvojus pietauti prie vandenyno. Skara, pledas, veido kremas ir bet kas, kas padės suvaldyti vėją bus labai geras dalykas. Believe me :)

rococostories2

Temperatūra Fuerteventūroje mūsų atostogų metu visada buvo beveik 24 laipsniai. Tikra lietuviška vasara, leidusi vieną kartą paplaukioti Atlante ir praleisti daugybę valandų deginantis po saule. Mūsų atostogos buvo tikra tinginio svajonė, nes nesiruošėme leistis į jokias ekskursijas, super-duper objektų lankymą ir visokiausių įspūdingų medžių ir akmens luitų apžiūrą. Tai iš esmės matėm tik du pagrindinius miestus – Morro Jable pietuose ir Corralejo šiaurėje. Pastarieji buvo skirtingi kaip diena ir naktis ir mums tai visai patiko.

rococostories1

Morro Jable ir miestelio gyvenimo ritmas

 

rococostories

Morro Jable praleidę pirmąją atostogų savaitę, sužinojome, kad.. tai tikras senučiukų vokiečių rojus :) Garbės žodis, pirmą dieną net skaičiavome jaunus žmones. Neapsigaukit ispaniškom iliuzijom apie vakarienes naktį, nes ir mes į tas iliuzijas papuolėm. Čia ne Barselona, tai kai išeisit 23 val. vakarieniaut rasit gausybę uždarytų durų. Naktinis gyvenimas Morro Jable trunka iki 21 val. :)  Be to, nesitikėkite čia šviežių jūros gėrybių, šviežių vaisių ir gero, Ispanijai būdingo, maisto. Salos yra salos – čia niekas neauga ir niekas nežvejoja, nes visiems čia atostogos :)

DSC_8934_Fotor

DSC_8992_Fotor

DSC_9041_Fotor

Miestelyje Corralejo  praleidome antrąją atostogų savaitę ir ši pasirodė visai kitokiom spalvom nuspalvota. Jei Morro Jable buvo tarsi mini Vokietija, tai Corralejo – antroji didžioji Britanija su visom jai priklausančiom britiškom linksmybėm. Be naktinio gyvenimo, čia nuostabiai gražios smėlio kopos, vulkanų krateriai ir vandenyno tolumoje matomos Lobos ir Lanzarotės salos. Ir dar apsipirkinėti Corralejo – puiki mintis. Žodžiu, šiame mieste viskas gyva ir gyvybinga ir triukšminga – visiška Morro Jable priešingybė :)

DSC_9021_Fotor

DSC_9036_FotorGaila, kad mums lyg užburta nepavyko išbandyti vandens pramogų. Tai tikra nuodėmė atostogaujant šioje saloje. Sako, kad ji visa skirta banglentininkams ir burlentininkams. Ir tai tikra tiesa. Jei būsit čia – gaudykit vėją ir bangas! Tai pagrindinė priežastis dėl ko čia verta, metus kasdienybę, keliauti vėl ir vėl  :)

rococo stories

Rococo Stories

Dulkėti bagiai Corralejo. Išbandžiau ir siūlau nebandyt kitiems :)

 

Rococo Stories

Mūsų viešbutis Corralejo miestelyje

 

DSC_8900_Fotor

DSC_8898_Fotor

DSC_8897_Fotor

rococostories

Rococo Stories

Corralejo kopos ir Lobos sala tolumoje

 

DSC_8866_Fotor

DSC_8889_Fotor

DSC_8891_Fotor

DSC_8791_Fotor

Rococo Stories

DSC_8759_Fotor

Rococo Stories

Morro Jable voveriukai

 

Rococo Stories

Morro Jable paplūdimys

 

Rococo Stories
DSC_8832_Fotor

ROCOCO STORIES | FACEBOOK | INSTAGRAM

Unknown Fashion

rococo stories2

“Mūsų visuomenės problema ta, kad gero skonio supratimas daugiau neegzistuoja. Tai, kas anksčiau buvo vulgaru, nepageidaujama, šiandien – grožio etalonas. Tai yra XXI amžiaus naujovė”, maždaug taip savo knygoje rašė Aleksandras Vasiljevas. Kažkoks keistas rusas, kažką tauškiantis apie Vilnių, kažkur girdėtas, gal iš Statkevičiaus šnekų ar iš “Stiliaus” laidų, kai kažkada rodė, kad kažkokių senienų kolekcionierius kažkokioje sostinėje atidaro kažkokias senovinių plunksnų ir kažkokių rankinukų su suknelėm parodas.

Maždaug panašiu principu šiandien suvokiama ir pati mada, kai kiekvienais metais ji pati sau ieško mirtinos injekcijos ar kitokių dar liūdnesnių saviraiškos būdų. Konceptas, postmodernas, future aliuzijos ir aukščiausio lygio -izmo požiūrio dvelksmas į šiandienines realijas – taip kiekvienas purvo blynas bei papukas nupaišytas ant trikotažinės maikutės, drugelis prisiūtas ant kepurės yra gili mintis nesuprasto kūrėjo galvoje, kurią visas pasaulis tikrai įvertins tik po mirties. Kaip kokį Vaildą, Kafką ar Van Gogą…

Kalbėti apie tai, kad purpurinė spalva šį sezoną labai madinga, o po kaklu parištas šalikėlis gali išryškinti individualybę, kur kas lengviau nei atsakyti į klausimą, kur po galais dingo prie stalo tiesiai sėdinti moteris, mokanti taisyklingai naudotis stalo įrankiais ir sugebanti pasakyti tris rišlius sakinius be purvo drimbančio jai iš burnos. Pasikalbėti apie salotų receptą ir kotletų kepimą daug paprasčiau, nei diskutuoti apie tikrą meną, kuriam vien paskaityti antrakursės, nematančios skirtumo tarp rokoko ir baroko, straipsnį apie mistinę mados istoriją, nepakaks. Ne visa mada yra vien Koko ir Kate Moss, fuksijų spalva ir x laikmečio raštai.

Žvelgiantiems plačiau yra daugybė galimybių sužinoti daugiau, nei gali pasiūlyti pseudo mados žinovai/blogeriai/žurnalistai. Pas mus jų nėra. Bet visai netoliese yra vienas  talentingas žmogus, kurio knygas tikrai verta perskaityti. Dėl liūdnai susiklosčiusių istorinių aplinkybių, privertusių mus gyventi kartu su viena ne pačia draugiškiausia tauta beveik  pusšimtį metų, jo žinios apie madą ir jos istoriją šiame regione, yra pakankamai artimos ir mums.

“Štai, kodėl kai kurios rusų damos vaikosi “princo ant balto žirgo”. Deja, visiškai neegzistuojančio, nes šitą retą  ir kilnų, plačių mostų aristokrato tipą mūsų šalyje sunaikino ponių skaitytojų seneliai “

 

rococo stories3

“Manau, kad sovietinės “brendomanijos” pradžia ir virto komunistinės sistemos pabaigos pradžia. (…) beveik kiekviename Sovietų Sąjungos bute, virtuvėje galėjai pamatyti tuščių vakarietiškų spirituotų ar gazuotų gėrimų buteliukų kolekcijq. Buvo renkami net tušti pakeliai nuo importinių cigarečių, o ką jau kalbėti apie plastikinius maišelius su užrašais svetimomis kalbomis. Tokius geidžiamus maišelius nelegaliai pardavinėdavo tualetuose, kirpyklose ar geležinkelio stotyse. Namie juos rūpestingai išplaudavo po dušu, įtrūkius suklijuodavo lipnia juostele ir nešiodavo iki kvaištelėjimo – ypač maišelius su žodžiais “Marlboro” “

rococo stories 4
ROCOCO STORIES | FACEBOOK | INSTAGRAM

Underwater Stories | Slaptos undinių legendos

Rococo Stories

Visų mūsų istorijos unikalios, bet kai kurios iš jų aplietos tokia romantika apie kurią niekas net nedrįsta kalbėti. Tai istorijos apie undines ant pajūrio uolų, tyliai ir paklusniai kviečiančias grįžti namo, kur namai ne namai, tik seno spektaklio dekoracijos su vienišais aktoriais pamiršusiais savo žodžius. 

Rococo stories

Kai horizonto tolumoje praplaukia laivas, krante visada kažkas ilgesingai atsidūsta. Žmonės čia nežino, kad kitoje vaizdo pusėje, jei tik galėtų, pamatytų sudužusių žmonių skeveldras. Matytų sūrų jūros žmogų, žvelgiantį atgal į krantą, taip godžiai ir gašliai lyg tolumoje regėtų pusnuogių mergaičių kūnus, švelnias šlaunis, nugaras ir plaukus. Tikrą žemišką gyvybę.

Tada jis grįžta namo. Po šešių mėnesių persmelktas saldžiai aitraus Aleksandrijos gatvių kvapo, išduodančio jo sutiktų heterų paslaptis, apkabina savąją moterį.

Jūra purvinas reikalas, bet apie tai niekas nekalba. Niekas neklausia apie Las Palmo princesių kerus, Keiptauno dangų ir nekalto veido purviną laukinukę apleistame Kubos kaime. Jos egzistuoja tik keletą akimirkų ir dar kartais tada, kai aplanko pelėsiais bei dumblu prasmirdusiuose prisiminimuose.

Jo nuosava moteris tyli. Ramiai, lyg niekur nieko, į apatinį komodos stalčių slepia nėrinius. Tyli ir ramiai liečia veidą pirštais, kurie neseniai blaškėsi kituose, jai nepriklausančio žmogaus, plaukuose. Pakeitusi patalynę, tyliai atsisėda ir žiūri į priešais žvelgiančias akis. Jausdama, kad kalbėti nebėra apie ką, aistringai kimba į išvargusį kūną, plėšia drabužius ir vaidina meilės deivę.

Ta moteris panaši į visas kitas tyliai laukiančias savųjų jūros skeveldrų. Įsikabinusios į sabalų ir audinių kailinius jos lieja ašaras vienišais vakarais ir kartais nebesupranta dėl ko jie labiau šlapi: nuo stingstančių pirštų nuolat liejamo vyno ar nelaimingo jų gyvenimo._DSC8557

Jos planuoja didžias keliones ir grįžta atgal į Aleksandriją tik jau su nuosavu vyru, lėktuvu ir žvaigždutėmis tviskančiu viešbučiu. Jos moka naudotis prabanga, pinigais ir savimi. Iškėlusios galvas aukštyn, niekina šachrazadas, neseniai teikusias meilės prieglobstį jų paklydusiems jūros žmonėms, vos už keletos gatvių, visai šalia nuo jų saugaus turistinio viešbučio.

Jos gyvena auksiniame narve vienos ir labai gražios. Jų namai primena milžinišką teatro dekoraciją, kur režisierius išvykęs, o naivi aktorė kulisuose žvilgčioja į veidrodį ir ramiai bei tyliai, kaip įprasta, skaičiuoja slenkantį laiką savo veide. Jis, tarsi, laikrodis tiksi ir kiekvienas dūžis smiga jai tiesiai į širdį. Dar kartais gali išgirsti, kaip ji kalba pati su savimi ir pasakoja istorijas, kurių niekada nebuvo. Kiekviename kambaryje, kiekviename didžiulės lovos kampe jauti  tvyrančią apgaulę, meilę ir kančią.

Tada pasitempusios ir kvepiančios “J’adore”, jos vakarais išsiruošia į restoranus, kur vakarienė patiekiama krištolo taurėse ir žvanga ledu viskio stiklinėse. Be šių taurių jų gyvenimas būtų niūresnis.

Tai tos moterys, kurios parduotuvėje sutikusios vos pažįstamą žmogų, nesustodamos kalba pusvalandį. Nes jų niekas tiesiog nebeklauso.

Jos nebežino kaip tai prasidėjo ir jos nežino, ar kada tai pasibaigs. Jos nežino ar norėtų, kad išvis pasibaigtų. Kartais už viską geriau tik ilgesingai atsidusti išlydint savo nuosavą vyrą, vaikštant pajūriu verkti ir deimantų vėriniais pasipuošus, turėti ko gailėti vakarais.

_DSC8583

ROCOCO STORIES | FACEBOOK | INSTAGRAM

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.

Join 43 other followers